Krekenaviškės Gretos Grigoraitės gyvenime du visiškai skirtingi pasauliai. Viename – biomechanikos mokslai, skaičiavimai, laboratorijos tikslumas. Kitame – fotografija, emocijos, rūkas virš Nevėžio vingio Krekenavoje ir akimirkos trapumas. Atrodo, šios dvi kryptys viena kitai prieštarauja, tačiau Greta jau ilgą laiką taip gyvena.
Dar mokykloje Greta Grigoraitė neturėjo vieno aiškaus atsakymo, kuo norėtų būti ateityje.
Kai daugelis jau tiksliai žinojo savo gyvenimo kryptį, ji jautėsi tarsi stovėtų tarp dviejų skirtingų krantų.
Galbūt todėl baigusi Krekenavos Mykolo Antanaičio mokyklą ir pasirinko biomechanikos studijas Vilniaus Tech universitete.
Tai buvo savotiškas kompromisas tarp racionalumo ir noro kurti.
„Nei mokyklos suole, nei dabar neturiu vieno aiškaus atsakymo, kuo norėčiau būti. Visada blaškiausi tarp dviejų pasaulių – meno ir tiksliųjų mokslų, todėl rinkausi kuo įmanoma artimesnį viduriuką: mokslus, kuriuose dera kūryba ir inžinerijos žinios“, – pasakoja Greta.
Šiandien G. Grigoraitė vienoje Panevėžio įmonėje dirba biomechanikos laborante, tačiau su ja kalbantis tampa aišku – fotografija jau seniai nebėra tik pomėgis šalia darbo.
„Kuo toliau, tuo labiau kūryba džiugina širdį, tad po truputį stengiuosi savo gyvenimo kelią kreipti jos link“, – šypsosi pašnekovė.
Vaikystė išmokė matyti
Vieni fotografuoja vaizdus, kiti – jausmą. Pastarąjį įspūdį daro krekenaviškės darbai – lėti, jautrūs, pripildyti tylos, natūralumo ir žmogaus tikrumo.
Žvelgiant į G. Grigoraitės darytas gamtos nuotraukas atrodo, jog jose beveik nieko nevyksta: rūke paskendęs rytas, pieva bėgantis žmogus, ranka paliečiama žolė, Nevėžio upės vanduo, vakaro šviesa.
Tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo aiškiau supranti – tai kur kas daugiau nei vaizdas.
Gretos fotografijose – tikrumas, kurio šiandien žmonės taip ilgisi.
Jos fotografijos pasaulis prasideda ne studijoje ir ne tarp miesto sienų, o ten, kur ankstyvą rytą Nevėžio pakrantėse kyla rūkas, kur svaiginamai kvepia pelkiniai gailiai, o vakaro tylą perskrodžia grįžtančių paukščių balsai.
Tokioje aplinkoje Greta ir pati augo.
Daugelis gamtą atranda tik tada, kai pavargsta nuo miesto šurmulio. O G. Grigoraitė gamtoje gyveno nuo pat vaikystės.
Krekenavos miškai, pievos ir Nevėžio upė jai buvo ne vieta pabėgti, o kasdienybė.
„Turėjau didelę privilegiją užaugti gamtos apsuptame mažame miestelyje. Miškas, upė ir pievos buvo mano antrieji namai“, – sako pašnekovė.
Ilgainiui tik grožėtis gamta akimis nebeužteko, norėjosi vaizdus išsaugoti ir surinkti į nuotraukas.
Pirmaisiais Gretos modeliais tapo artimiausi žmonės – šeima ir draugai.
„Gamta ir mylimi žmonės joje – atviruko vertas vaizdas. Negalėjau to praleisti ir fotoaparatą kartu imdavau vis dažniau“, – pasakoja G. Grigoraitė.
Aplinkiniai, matydami jos nuotraukas, dar labiau skatino.
Tačiau net ir tada, kai atsirado pirmieji žmonės, norintys patekti į jos „gamtos atvirukus“, Greta savimi nepasitikėjo.
„Pradžioje buvo nedrąsu dalintis savo kūryba. Atrodė, aplink jau tiek daug visko sukurta. Tačiau palaikymas ir grįžtamasis ryšys skatino tęsti šį kelią“, – prisimena Greta.
Senelio pamokos
Greta prisimena save kaip itin aktyvų vaiką – smalsų, nuolat kuo nors besidomintį, visur norintį suspėti.
Tačiau greta būrelių, įvairiausių veiklų ir vaikystės šurmulio visada buvo labai svarbus dar vienas dalykas – gebėjimas stebėti.
Nuo pat vaikystės ji atidžiai sekė gamtą, dalyvaudavo įvairiose aplinkosaugos akcijose, o daugybė dienų prabėgo mylimų senelių namuose.
Neatsitiktinai kalbėdama apie kūrybiškumą Greta pirmiausia prisimena senelį.
„Mano šeimoje daug talentingų žmonių. Vieni muzikuoja, kiti piešia, tačiau labiausiai meninius gabumus realizuoja senelis. Jis lipdo ir kuria betonines bei akmenines skulptūras savo kieme, kur prabėgo daugybė mano vaikystės dienų“, – pasakoja gamtos fotografė.
Gamta ramina
Stebint G. Grigoraitės fotografijas tampa aišku – gamta jose nėra tik fonas ar dekoracija.
Ir ji pati apie gamtą kalba tarsi apie artimą žmogų.
Anot jos, jei reikėtų viena nuotrauka pristatyti Krekenavą, tai neabejotinai būtų Nevėžio vingiai. Visas miestelis glaudžiai susijęs su šia upe, ji daro didelę įtaką vietinių gyvenimui.
„Rytais upė paskęsta rūkuose, o vakarais prisipildo lakštingalų čiulbėjimo. Taip pat man labai artimi pušyno takai ir jame augantys seni medžiai, primenantys sengirės fragmentus. Ir, žinoma, viena magiškiausių vietų – pelkės, kuriose klesti gyvūnija: čia galima išgirsti begalę paukščių balsų, o galvą apsuka svaigus pelkinių gailių kvapas“, – kalba Greta.
Jai gamta yra vieta, kurioje nurimsta ir susitinka su savimi.
„Su gamta esu užmezgusi labai glaudų ryšį – stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti joje pagarbiai, netrikdydama ramybės. Gamtoje nurimstu, pasisemiu įkvėpimo ir mokausi. Siela veržiasi bent trumpam kasdien akis pradžiuginti gamtos peizažais“, – šypsosi pašnekovė.
Ritmas, kurio nesinori keisti
Nors šiandien daugelis jaunų žmonių skuba į didmiesčius, G. Grigoraitė savo gyvenimą sieja su Krekenava.
Ne todėl, kad taip patogiau. O todėl, kad čia sako jaučianti tikrą gyvenimą.
Netoli Krekenavos Greta įsigijo, kaip pati vadina, svajonių sodybą vienkiemyje. Tad dabar naujakurės gyvenimas sukasi apie sodybos įrengimą.
G. Grigoraitė pastebi, kad tiek mažo miestelio, tiek didmiesčio žmonių charakterio bruožai bei poreikiai išlieka tie patys.
Tačiau mažo miestelio gyventojas dažnai turi daugiau laiko sau, artimiesiems, aplinkos pažinimui, taip pat išmoksta būti savarankiškesnis ir pats spręsti problemas.
Ji svarsto, kad gyvenant mieste galima rasti daug jo privalumų, tačiau kiekvienas pasirenka tai, ko pačiam labiausiai reikia.
„Aš noriu ryte išgirsti vieversį, o vakare horizonte palydėti saulę, pastebėti pirmuosius pavasario žiedus. Tokį gyvenimo ritmą ir diktuoja mažas miestelis – rutina ir darbai yra panašūs kaip ir miesto žmogaus, tik vietoj spektaklių ar kitų kultūrinių renginių, kurių, žinoma, netrūksta ir miestelyje, dažniau išvystame gamtos virsmus ir ženklus“, – pasakoja Greta.
Metų laikai kaip būsenos
Kiekvienas metų laikas G. Grigoraitei pasakoja vis kitą istoriją.
Ruduo – apie žmogaus vidinį pasaulį ir išgyvenimus. Žiema – apie jaukumą ir artumą. Pavasaris – apie pradžią ir iššūkius. Vasara – apie meilę.
Nors daugiausia fotografijų gimsta pavasarį, kai viskas atgyja ir pražysta, Gretos širdžiai artimiausias ruduo.
„Labiausiai man imponuoja ruduo, kai norisi išbūti ir išjausti paskutinius kvapus bei spalvas, prieš prasidedant žiemai“, – sako krekenaviškė.
Nors fotografija yra neatsiejama jos gyvenimo dalis, G. Grigoraitė prisipažįsta: dažnai į gamtą eina ne fotografuoti.
„Noras namo parsinešti dalelę gamtos nuotraukų pavidalu visada kirba, tačiau susilaikau ir stengiuosi išbūti toje akimirkoje“, – šypteli Greta.
Emocija svarbiau už tobulumą
Greta fotografuoja ne tik gamtą, bet ir žmones joje. Jos fotosesijos dažnai tampa ne pozavimu, o tikrų tikriausia patirtimi.
„Tikriausiai kiekvienas šiek tiek drovisi dalintis jautriais momentais prieš nepažįstamąjį ir dar prieš objektyvą. Per fotosesiją stengiuosi pažinti ir suprasti, kodėl žmogus nusprendė susitikti ir ką jis nori įamžinti. Tuomet per pokalbį, kartu leidžiant laiką gamtoje, žmogus pripranta prie aplinkos ir atsipalaiduoja“, – pasakoja G. Grigoraitė.
Jos manymu, būtent tai, kad fotografuojama gamtoje, padeda žmogui parodyti atskleisti tikrąjį save.
„Kartu patiriame aplinką, plaukiame upe, lipame į medį, brendame per pievas. Tai tampa savotišku nuotykiu, kuris atrakina žmonių širdis ir leidžia jiems atsiskleisti“, – pažymi fotografė.
Išmoko suprasti žmones
Greta sako supratusi vieną labai svarbų dalyką – žmonės vienu metu yra ir labai panašūs, ir labai skirtingi.
„Atrodo, visi gyvename panašiais dėsniais, vadovaujamės panašiais principais, patiriame panašius jausmus, tačiau skiriasi mūsų patirtys, vertybės, aplinka ir požiūris. Per fotografiją išmokau pažinti ir suprasti, kaip tą pačią kasdienybę kiekvienas išgyvena savaip“, – sako pašnekovė.
Krekenaviškė labiausiai žavisi nuolatiniu techniniu virsmu – nuo pačių pirmųjų fotografijos procesų, tokių kaip cianotipija ar dagerotipija, iki šiuolaikinių skaitmeninių fotoaparatų ir technologijų.
„Nuo seniausių laikų žmogus ieškojo būdų palikti savo pėdsaką, išsaugoti veidą, emociją ar gyvenimo akimirką. Fotografija tapo būdu sustabdyti laiką ir paversti akimirką apčiuopiamu prisiminimu“, – sako Greta.
Jai įdomu fiksuoti akimirkas, kai žmogus keičiasi – augimą, kritimą, meilės praradimą ar jos atradimą.
„Savo nuotraukose man svarbu kalbėti apie jautrius ir tikrus momentus bei padėti juos išsaugoti“, – pabrėžia fotografė.
Svajonė kvepia spaustuvės dažais
G. Grigoraitė gyvena pavasario nuotaikomis, ieško naujų galimybių realizuoti save ir naujų patirčių. Sugrįžęs pavasaris, atbudusi gamta, jos spalvos ir kvapai, artimieji šalia priverčia šypsotis ir daro ją laimingą.
Šiuo metu Greta kuria naują atvirukų seriją, tačiau mintyse jau kirba ir kur kas didesnis sumanymas.
Ji nori, kad fotografijos egzistuotų ne tik skaitmeninėje erdvėje, bet ir tikru, apčiuopiamu pavidalu – popieriuje, kurį galima paliesti rankomis, atsiversti, pasidėti lentynoje ar duoti pavartyti kitam žmogui.
Todėl viena didžiausių krekenaviškės svajonių šiandien yra labai paprasta – išleisti savo fotografijų knygą.
„Norisi kuo daugiau savo darbų suteikti materialų pavidalą ir žiūrėti ne tik per ekraną“, – sako G. Grigoraitė.
