Gyvenimas tarp pavojaus sirenų ir operacinių

Stažuotė Ukrainos medicinos įstaigose Respublikinės Panevėžio ligoninės ortopedui-traumatologui Vyčiui Aleksandravičiui suteikė ne tik profesinės patirties, bet ir vertingų gyvenimiškų pamokų.

Dvi savaitės Ukrainoje – nuo karo ligoninių iki moderniai įrengtų, bet nuolat evakuacijai pasirengusių gydymo įstaigų. Čia milžiniški srautai sužeistųjų, amputacijos atliekamos per keliolika minučių, o ligoninės gali persikelti per pusę paros.

Tačiau kartu ši medikų kelionė – ir po šalį, kurioje šalia griuvėsių verda kasdienis gyvenimas, o žmonės, net girdėdami sirenas, išmoko gyventi toliau, prisitaikę prie neįsivaizduojamų sąlygų.

Vertinga patirtis

Jau penktus metus karo niokojama Ukraina ne tik prisitaikė prie gyvenimo ir darbo nuolatinio pavojaus sąlygomis, bet ir pati dalijasi sukaupta patirtimi – kaip organizuoti pagalbą dideliam sužeistųjų srautui, gelbėti žmones ir užtikrinti sklandų sveikatos sistemos darbą karo metu.

Respublikinės Panevėžio ligoninės ortopedas-traumatologas Vytis Aleksandravičius ir Bendrosios bei abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas su dar trimis šalies medikais pernai dalyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos kartu su nevyriausybine organizacija „Blue / Yellow“ surengtoje stažuotėje Ukrainoje.

Dvi savaites medikai lankėsi keliose Ukrainos ligoninėse, kur stebėjo, kaip organizuojamas darbas plūstant dideliems sužeistųjų srautams, kokios traumos gydomos ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti medikams karo sąlygomis.

Sustyguotas darbas

V. Aleksandravičius pripažįsta pamatęs ir to, ko taikos metu beveik nepasitaiko.

Karo sąlygomis pirmoji vieta, į kurią patenka sužeistieji, yra vadinamasis stabilizacijos punktas, kuriame suteikiama skubi pirmoji pagalba.

Kita stotelė – ligoninė, ten atliekamos operacijos.

Vėliau sužeistieji patenka į gydymo įstaigas, teikiančias antrinę specializuotą pagalbą, o maždaug po savaitės evakuojami į Vakarų Ukrainą tęstiniam gydymui ir reabilitacijai.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Ukrainoje veikia koordinavimo centrai, kurie užtikrina sklandų pacientų paskirstymą po gydymo įstaigas, todėl ligoninėse visuomet išlaikomas laisvų lovų rezervas.

Vis dėlto tokia sklandi sistema buvo sukurta ne iš karto.

„Kaip jie patys sako, to išmoko per dvejus metus“, – teigia medikas.

Sutemus – sužeistųjų banga

Kiekvienoje ligoninėje, kurioje teko stažuotis, V. Aleksandravičius sako įgijęs skirtingos patirties.

Petropavlivkoje, tuo metu nuo fronto linijos nutolusioje vos keliasdešimt kilometrų, dienomis buvo teikiama ambulatorinė pagalba, o pradėjus temti plūsteldavo evakuojamų sužeistųjų banga – daugiausia iš Pokrovsko atvežti kariai.

Ši ligoninė jau uždaryta – frontui priartėjus perkelta į kitą vietą.

„Sužeistuosius veždavo visą naktį. Tai buvo vadinamoji pirmosios operacijos ligoninė. Po operacijų pacientai būdavo išgabenami į Dniprą, kur jiems teikta antrinė specializuota pagalba. Ten pacientai praleisdavo maždaug savaitę, vėliau traukiniais būdavo vežami į Vakarų Ukrainą“, – pasakoja medikas.

Dnipras dabar yra tapęs savotiška Ukrainos karo medicinos sostine.

Nors fronto linija palyginti netoli, visgi miestas pakankamai nuo jo nutolęs, kad būtų galima užtikrinti stabilų ligoninių darbą.

Čia iš fronto zonos gabenami būriai sužeistųjų.

Viena svarbiausių gydymo įstaigų – Mečnikovo ligoninė, kurioje ne kartą stažavosi ir Lietuvos medikai. Pasak V. Aleksandravičiaus, Dnipro Mečnikovo ligoninė savo struktūra ir teikiamų paslaugų spektru primena Respublikinę Panevėžio ligoninę – joje teikiamos visos specializuotos medicinos paslaugos.

Charkivo srityje esančiuose Derhačiuose ligoninė veikia kaip insultų klasterio centras, aptarnaujantis Charkivo ligoninę.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Derhačių ligoninė anksčiau buvo visiškai sunaikinta, tačiau, nepaisant netoliese esančios sienos su rusija, kanadiečių parama ją padėjo atstatyti ir moderniai įrengti.

„Atrodo, keista – visai šalia rusijos siena, o ligoninė sutvarkyta idealiai“, – sako medikas.

Kompiuterinis tomografas vilkike

Lietuvos gydytojai taip pat stažavosi Zaporižioje esančioje karo ligoninėje.

Čia juos labiausiai nustebino paprasti, tačiau karo sąlygomis itin veiksmingi sprendimai.

„Ligoninės sienoje išmušta anga, o joje – į vilkiką sumontuotas kompiuterinis tomografas“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Toks sprendimas leidžia prireikus labai greitai evakuoti brangią medicinos įrangą – perkelti ją į kitą vietą.

Panašiu principu dirba ir kitos Ukrainos ligoninės – jose stengiamasi naudoti kuo daugiau mobiliosios įrangos, kurią būtų galima operatyviai transportuoti.

Anot pašnekovo, net vaistai ir kitos būtinos priemonės laikomos specialiuose medžiaginiuose dėkluose, kuriuos prireikus galima greitai suvynioti ir išgabenti kartu su visa įranga.

„Visa ligoninė gali persikelti į kitą vietą per 12 valandų“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Po žeme – ir mokyklos, ir ligoninės

Su civiliais pacientais V. Aleksandravičiui teko susidurti Dnipre.

Vis dėlto, pasak jo, Traumatologijos skyriuje jie sudarė tik apie 10 proc. ligonių. Dauguma buvo sužeistieji kare.

Medikas pažymi, kad vien Dnipre veikia dar bent penkios ligoninės, priimančios traumas patyrusius pacientus, todėl kitose gydymo įstaigose civilių galėjo būti daugiau.

Kartu į stažuotę vykęs kolega iš Šakių lankėsi ir požeminėje ligoninėje.

„Man pačiam ten neteko būti. Žinau, kad Charkive jau yra dešimt požeminių mokyklų, tokių yra ir Dnipre, o dabar statomos ir požeminės ligoninės“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Anot mediko, karo ligoninėse dirbantis personalas rusiškai nebendrauja – kalbama ukrainietiškai arba angliškai.

Tuo metu vadinamosiose civilinėse ligoninėse rusų kalbą dar galima išgirsti.

Sulaužytus kaulus tvarstė baldų detalėmis

Lankydamasis Ukrainos ligoninėse, V. Aleksandravičius nepastebėjo didesnio medicinos priemonių trūkumo.

Priešingai – kai kurios įrangos ten buvo netgi daugiau nei Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Vienas tokių pavyzdžių – išorinės kaulų fiksacijos aparatai, naudojami sudėtingiems lūžiams laikinai stabilizuoti.

„Mes jų šiuo metu turbūt galėtume uždėti vos 6–8 pacientams“, – sako medikas, pabrėždamas, kad Lietuvoje tokių traumų pasitaiko retai.

Vis dėlto karo pradžioje šių priemonių labai trūko ir Ukrainoje.

Tuomet sužeistųjų kaulai kartais būdavo stabilizuojami net improvizuotomis priemonėmis – išardytų baldų detalėmis.

Nenutrūkstami srautai sužeistųjų ir jokio chaoso

Pasak V. Aleksandravičiaus, karo sąlygos Ukrainos ligoninių personalą privertė visiškai pakeisti požiūrį į darbą.

Jei Lietuvos medikams toks sužeistųjų mastas bei traumų sunkumas kelia nuostabą, ukrainiečiams tai jau tapę kasdienybe.

„Ten visai kitoks žmonių bendravimas. Stebino, kad atvežus iš karto daug pacientų, nekyla jokio chaoso. Viskas vyksta labai ramiai, net karo ligoninėje, kur ypač sunkūs ligoniai. Bet jiems reikėjo 1,5–2 metų, kol tokie tapo“, – sako gydytojas.

Anot V. Aleksandravičiaus, Ukrainos medikai dirba savęs negailėdami, nepaisydami milžiniško krūvio ir aukodami poilsį.

Panevėžietis prisimena vieno gydytojo paklausęs, kiek laiko šis dirba be pertraukos, ir išgirdęs atsakymą – jau 28-ą parą.

Karo ligoninėse krūviai milžiniški, kad personalas mažiau pervargtų, jų darbai kaitaliojami.

„Chirurgai vieną dieną operuoja, kitą asistuoja, trečią koordinuoja ir reguliuoja procesus. Tai daroma tam, kad žmonės mažiau pervargtų ir keistųsi darbo pobūdis“, – aiškina V. Aleksandravičius.

Anot jo, ligoninėse visiems tiekiamas vienodas maistas ir valgoma, kiek norisi.

„Jie pabrėžia, kad karo metu visi turi būti sotūs. Man maistas pasirodė tikrai skanus. Pagyriau, o jie nusijuokė: jei metus valgytum tą patį, nuomonė gal būtų kitokia“, – šypsosi medikas.

Pirmojo pasaulinio karo ligos

Ukrainoje Lietuvos medikams teko susidurti su traumomis ir būklėmis, kurių Lietuvoje beveik nebepasitaiko. Vieni sudėtingiausių atvejų – sprogimų traumos ir ilgai negydytos žaizdos.

„Pas mus tokių užleistų žaizdų jau nebebūna“, – sako V. Aleksandravičius.

Dėl nuolat skraidančių priešo dronų sužeistųjų dažnai neįmanoma greitai evakuoti, tad jie be medikų pagalbos kartais išbūna ne vieną dieną.

Medikas prisimena matęs žmogų, kuriam po sprogimo buvo nutraukta koja, o likusioje galūnės dalyje jau buvo atsiradę kirminų.

„Klausimas, kaip jie išgyvena? Vieni, be kojos, kentėdami didžiulį skausmą“, – tokia ištverme stebisi gydytojas.

Pasak jo, Ukrainoje jau fiksuojamos ligos ir komplikacijos, labiau būdingos Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiui.

Pačiam V. Aleksandravičiui teko matyti ir dujinės gangrenos atvejį.

Tai itin agresyvi bakterinė infekcija, plintanti žaibiškai ir dažnai kelianti tiesioginę grėsmę gyvybei. Net ir moderniausiose ligoninėse jos gydymas išlieka labai sudėtingas.

Medikas prisimena, kad į Petropavlivkos ligoninę buvo atvežtas jaunas vyras, kuriam ši mirtinai pavojinga infekcija buvo pažeidusi ranką.

Vėliau pacientas pervežtas į Dniprą, tad jo tolesnio likimo gydytojas nežino. Vis dėlto pripažįsta turintis mažai vilties, kad vaikinui pavyko išgyventi.

„Taip nutinka, jei sužeistieji ilgai lieka neevakuoti. Į žaizdas patenka infekcija, o kartais išsivysto net dujinė gangrena“, – aiškina V. Aleksandravičius.

Gelbėdamiesi neapskaičiuoja

Pasak V. Aleksandravičiaus, nors kariai mokomi, kaip ir kada naudoti turniketus, tačiau neapdairus jų panaudojimas neretai baigiasi galūnių amputavimu.

Mediko teigimu, tarp karių vyrauja nuostata, kad geriau netekti rankos ar kojos nei žūti dėl nukraujavimo.

Tačiau praktikoje turniketai kartais užveržiami be reikalo arba laikomi pernelyg ilgai.

„Klausimas, kaip jie išgyvena? Vieni, kentėdami didžiulį skausmą.“

V. Aleksandravičius

Anot jo, patys ukrainiečiai skaičiuoja, kad net apie 80 proc. amputacijų buvo galima išvengti, jei turniketai būtų buvę panaudoti tinkamai.

V. Aleksandravičius prisimena Dnipre matęs vyrą, kuris turniketą buvo užsidėjęs tik dėl įbrėžimo. Kai pacientas pasiekė ligoninę, jo koja jau buvo apimta gangrenos.

„Vietiniai pasakojo ir kitą atvejį – po sprogimo žmogus apsišlapino. Kadangi šlapimas šiltas, jis pagalvojo, kad kraujuoja, todėl ant abiejų kojų užsidėjo turniketus, nors iš tiesų net neturėjo žaizdų“, – pasakoja medikas.

Amputacija per keliolika minučių

Pasak V. Aleksandravičiaus, iš Ukrainos parsivežta ir daug vertingos praktinės patirties, susijusios su vakuuminės terapijos aparatų naudojimu.

Šie medicinos prietaisai dažniausiai taikomi sudėtingoms, infekuotoms žaizdoms gydyti.

Anot mediko, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje toks aparatas taip pat yra, tačiau Lietuvoje jis naudojamas retai.

„Mes tokį aparatą per metus panaudojame vos 3–4 pacientams, gydant pūliuojančias žaizdas, o Ukrainoje jie naudojami masiškai – kiekvieną dieną“, – pasakoja gydytojas.

Kaip jau minėta, Ukrainoje dėl karo traumų atliekama itin daug amputacijų.

Anot V. Aleksandravičiaus, ukrainiečių medikai teigia galintys amputaciją atlikti per 16–18 minučių, Lietuvoje tokia operacija paprastai trunka apie pusantros valandos.

„Lietuvoje tokių atvejų beveik nebūna, o ten jų – dešimtys kasdien“, – sako pašnekovas.

Vis dėlto didžiausia iš Ukrainos parsivežta patirtimi medikas vadina ne medicininius įgūdžius, o žmogišką bendravimą, ypač karo ligoninėje.

„Atrodė, tarsi būtume pažįstami daugybę metų: kalba atvirai, dalijasi patirtimis. Niekas nesiskundžia, kad sunku“, – pasakoja V. Aleksandravičius.

Pasak jo, gyvenant nuolatinio karo sąlygomis neįmanoma visą laiką kalbėti tik apie karą. Todėl stažuotės metu su ukrainiečiais diskutuota ne vien apie darbą, bet ir apie keliones, kasdienį gyvenimą, kitus taikos metui įprastus dalykus.

Prie oro pavojų priprato

Net ir karo sąlygomis daugelyje Ukrainos miestų gyvenimas atrodo beveik įprastas – asfaltuojamos gatvės, šiltinami daugiabučiai, tiesiami dviračių takai.

Vakare pasipuošę žmonės linksminasi – šoka, dainuoja karaokę, gyvena įprastą gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio kartais net sunku patikėti, kad šalyje vyksta karas.

„Gali kaukti sirenos, bet daugelis į jas jau beveik nereaguoja“, – pasakoja V. Aleksandravičius.
Ir parduotuvėse gausus prekių pasirinkimas.

Tuo metu akivaizdžių karo sugriovimų gydytojas matė palyginti nedaug – tik netoli Derhačių esančius griuvėsius.

Dnipropetrovsko srityje jis taip pat pastebėjo daug iškastų gynybinių įtvirtinimų, nes buvo baiminamasi galimo rusijos pajėgų proveržio.

„Ką priešas sugriauna, stengiamasi kuo greičiau sutvarkyti arba pašalinti, kad žmonės psichologiškai kuo mažiau jaustų karo buvimą“, – sako V. Aleksandravičius.

Nors apie kasdienį gyvenimą ukrainiečių daug neklausinėjo, viešbučio registratūros darbuotojos jam pasakojo, kad daugelis daugiabučių ar paprastų namų stengiasi turėti nuosavus generatorius, kad dingus elektrai galėtų pakrauti telefonus, kompiuterius, kitus būtinus prietaisus.

„Žmonės prie to priprato. Vieni per oro pavojų eina į slėptuves, kiti – jau nebe“, – sako Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas.

Išsivertė ir be grynųjų

Lietuvos mediką labiausiai stebino tai, kad karo niokojamoje šalyje visos pagrindinės sistemos vis tiek veikia sklandžiai.

Viešnagės metu nebuvo išsikeitęs nė vienos grivinos, tačiau tai nesukėlė jokių nepatogumų.

„Ar turgelis, ar parduotuvė – visur galėjau atsiskaityti telefonu. Net nežinau, ar Lietuvoje visur tai būtų įmanoma“, – sako V. Aleksandravičius.

Anot jo, interneto ryšys kartais dingsta, tačiau dažniausiai tik trumpam.

Medikas prisimena kelionę iš Dnipro į Petropavlivką, kai buvo pasiruošęs sustoti degalinėje ir laukti, kol vėl atsiras ryšys, nes keliuose beveik nelikę jokių krypties nuorodų.

„Važiuojant fronto link daugelis kelio ženklų ir nuorodų nuimta arba uždažyta. Atrodo, keista, nes dabar visi naudojasi telefonais – navigacija vis tiek nuveda ten, kur reikia“, – stebisi jis.

Stažuotės metu medikai buvo nuvykę ir prie stelos, žyminčios Dnipropetrovsko ir Donecko sričių ribą.

„Kai atvykome, teritorija aplink stelą jau buvo užminuota, todėl žmonių ten nebeleido. Dar prieš mums atvažiuojant buvo galima prieiti ir padėti gėlių“, – pasakoja medikas.

Pasak V. Aleksandravičiaus, Odesoje gyventojams paliktas tik vienas paplūdimys, o kita pakrantės dalis užminuota.

Dėl to daugelis ukrainiečių, turinčių galimybę, poilsio ieško užsienyje.

„Žmonės tiesiog išprotėtų, jeigu nuolat gyventų baimėje ir lauktų, kada kažkas atskris bei pradės bombarduoti“, – sako jis.

Mirties akivaizdoje gyvenimas tęsiasi

Lankantis Ukrainoje Lietuvos medikams atsargumo sumetimais buvo išduoti šalmai ir neperšaunamos liemenės.

Kartą su kolega iš Alytaus V. Aleksandravičiui einant Dnipro gatvėmis, pradėjo kaukti oro pavojaus sirenos.

Būdami ne vietiniai jie nežinojo, kur tokiu atveju slėptis.

Vėliau vietiniai lietuviams paaiškino, kaip naudotis specialiomis programėlėmis ir pagal jas atpažinti, iš kurios pusės artėja raketa ir kuriose vietose pavojus didžiausias.

Jam yra tekę girdėti ir skrendančius „Shahed“ dronus, tačiau, būdamas netoli fronto, sprogimų garsų medikas neišgirdo.

„Patys specialiai neieškojome tokių situacijų ar nuotykių. Net ir Zaporižioje frontas jau visai netoli, atakų tikimybė didelė, bet kažkaip apie tai negalvoji“, – sako jis.
Anot pašnekovo, jei visą laiką būtų koncentruojamasi į grėsmę, nuolatinė įtampa taptų sunkiai pakeliama.

Tačiau matant, kad vietiniai gyvena savo ritmu ir dirba kasdienius darbus, ir į stažuotę atvykę lietuviai natūraliai įsitraukė į tą patį tempą. Karui nešant mirtį, gyvenimas tęsiasi.