„Kūryba man kaip alkis – jam atėjus, neturiu kito pasirinkimo“, – sako menininkė Jolita Puleikytė. Tačiau vis didesnio pripažinimo sulaukiančios panevėžietės darbai siejami ne vien su kūrybiniais atradimais – tai ir drąsa rinktis savo kelią bei tikėjimas, kad kasdienė laimė vertingesnė už saugų, bet širdžiai svetimą gyvenimą.
Jaunosios kartos menininkė Jolita Puleikytė, kūrybiniame pasaulyje labiau žinoma Jolita ONline vardu, visuomet norėjo aplinką perdaryti savaip – nesvarbu, ar tai būtų kaimo pievose surinkti žolynai, popieriuje vingiuojanti linija ar trapus stiklas, virstantis meno kūriniu. Šiandien jos darbai puošia ne tik gimtąjį Panevėžį, bet ir sulaukia pripažinimo nacionalinėje meno scenoje.
Praėjusį savaitgalį vykusioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’26“ Panevėžio miesto dailės galerijos pristatytai menininkei atiteko žiūrovų simpatijų įvertinimas. Tačiau už spalvingų Jolitos Puleikytės kūrinių slypi ne vien kūrybiniai atradimai – tai ir drąsa rinktis savo kelią bei tikėjimas, kad kasdienė laimė vertingesnė už saugų, bet širdžiai svetimą gyvenimą.
Pati Jolita sako iš mugės parsivežusi kur kas daugiau nei džiaugsmą dėl įvertinimo – ypatinga buvo visa ten tvyrojusi atmosfera, žmonės ir bendrystės jausmas.
„Grįžau su didžiule euforija. Ir ne dėl nuopelnų – pats laikas ten buvo kažkas ypatingo“, – tikina menininkė ir sako, jog šis įvertinimas tik patvirtina, kad jos pasirinkimas eiti ten, kur veda širdis, yra teisingas.
Prasidėjo dar vaikystėje
Jolita augo kaime, apsupta gamtos, kurioje nuo mažens turėjo ką tyrinėti.
Rinkdavo žolynus, dėliodavo floristinius kilimus, stebėdavo aplinką ir ieškodavo būdų ją savaip pakeisti.
„Rinktis kūrybos kelią man atrodė labai natūralu. Esu iš uogų rinkėjų genofondo – tai, ką reikia daryti rankomis, darau su didžiuliu malonumu“, – šypsosi pašnekovė.
Jolitą visuomet žavėjo menininkai ir jų gebėjimas per kūrybą atverti kitiems savo vidinį pasaulį. Jai menas – galimybė pažvelgti į žmogų ir jo gyvenimo realybę iš kitos perspektyvos, pamatyti tai, kas kasdienybėje galbūt lieka nepastebėta.
Tą begalinę pagarbą kūrėjams ji sako jaučianti iki šiol. Bet kad pati taps viena iš jų – nė nenumanė.
„Niekada pati negalvojau, kad būsiu menininkė, – norėjau tiesiog kurti. Jeigu būčiau tapusi kokia ūkininke, tai tikriausiai ir žemę arčiau taip, kad būtų koks portretas, ar javus auginčiau širdelės formos lauke“, – juokiasi J. Puleikytė.
Artimieji jos pasirinkimų nevaržė, tačiau, kaip ir daugeliui kūrybinį kelią besirenkančių žmonių, teko išgirsti patarimų pagalvoti apie praktiškesnę ateitį.
Abejonių kilo ir pačiai.
Tačiau galiausiai Jolita nusprendė, kad gyvenimas per trumpas, jog būtų galima jį nugyventi neklausant savo prigimties.
„Juk nė vienas nežinome, kiek mums duota, – atvirauja menininkė. – Tai galbūt tą laiką reikėtų išnaudoti prasmingiau, darant tai, ką nori?“

Sugriautos svajonės
Baigusi mokyklą Jolita įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti dailės ir dizaino pedagogikos.
Šį pasirinkimą paskatino ir mokykloje sutikti nuostabūs mokytojai.
Pasak pašnekovės, jaunam žmogui labai svarbu, kad pedagogas pakreiptų tinkamu keliu, parodytų kryptį. Jų įkvėpta ji nusprendė, kad gyvenime norėtų ne tik kurti, bet ir būti tuo žmogumi, kuris mokytų, įkvėptų ir palaikytų jaunąją kartą.
Tačiau tai, su kuo Jolitai teko susidurti per praktiką, tapo visiškai priešinga įsivaizduotai patirčiai.
Prieš ateidama į mokyklą ji įsivaizdavo, kad didžiausias iššūkis bus rasti bendrą kalbą su vaikais. Realybė gi pasirodė esanti visai kitokia.
Menininkė neslepia: įtampa ir nesaugumo jausmas buvo tapęs kasdienybe.
„Jau pedagoginės praktikos metu susidūriau su didžiuliu mobingu. Net negalėdavau užeiti į mokytojų kambarį – per pertrauką dažniau eidavau į tualetą palaukti, kol prasidės kita pamoka“, – prisimena.
„Gal dabar kitaip reaguočiau, bet tuo metu man tai buvo kažkas nesuvokiama“, – Jolita sako, kad ši patirtis privertė susimąstyti ne tik apie profesinį kelią, bet ir apie darbo aplinką, kurioje žmogus turėtų jaustis saugus.
Jos manymu, kai kuriose mokyklose vis dar juntamas senasis sovietmečiu dvelkiantis hierarchinis požiūris, daug povandeninių srovių, tad tarpusavio santykiai gali tapti ne mažesniu iššūkiu nei pats darbas.
„Atrodo, gyvename nedidelėje Lietuvoje, bet kiekviena mokykla – lyg atskira valstybė su savo nerašytomis taisyklėmis. Man, užaugusiai kaime, kur visi pažįstami lyg šeimos nariai ir visi linki tik geriausio, toks mikroklimatas buvo tiesiog nepriimtinas. Savęs nemačiau tokioje toksiškoje aplinkoje. O tas kasdieninis nuovargis ir gimsta iš neteisybės“, – tiki J. Puleikytė.

Emigracijos pamokos
Galiausiai Jolita nusprendė ieškoti savo vietos kitur. Po studijų išvyko į užsienį, gyveno Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Danijoje. Kaip ir daugeliui emigrantų, jai teko dirbti įvairiausius darbus, o kultūra ir menas likdavo daugiau laisvalaikio erdve.
Užtat gyvenimas svetur leido pažvelgti į kai kuriuos dalykus iš šalies.
Didžiojoje Britanijoje J. Puleikytę nustebino jautresnis požiūris į mobingą ir tai, kad tokios situacijos gali turėti rimtų teisinių pasekmių. Tai dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad žmogaus asmeninės ribos ir teisė į orią aplinką neturėtų būti laikomos menkniekiu.
„Taip, gal kai kas pasakytų, kad menininkai jautriau reaguoja į aplinką. Tačiau iš tiesų visoje mūsų visuomenėje yra labai jautrių žmonių, deja, tą savo jautrumą dažnai dangstančių įvairiomis priklausomybėmis. Bet taip nutinka tik todėl, kad to žmogaus teisės ir asmeninės ribos yra pažeidžiamos“, – svarsto Jolita.
Galiausiai ji nusprendė grįžti į Lietuvą ir pabandyti gyventi taip, kaip pati nori.
„Finansai svarbu, bet man dar svarbiau daryti tai, ką noriu daryti. Sau daviau žodį bent pabandyti eiti kūrybiniu keliu“, – pasakoja menininkė.
Parvykusi ji pradėjo savanoriauti Šiaulių dailės galerijoje, vėliau dirbo kultūros srityje, o netrukus atsirado galimybė grįžti į Panevėžį. Čia besikuriančiam „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centrui prireikė edukatoriaus. Taip Jolita vėl atsidūrė savo gimtajame mieste, o šiandien ne tik kuria, bet ir dalijasi kūrybos džiaugsmu su kitais.

Tarp dviejų miestų
Nors J. Puleikytė gyvena ir kuria Panevėžyje, jos ryšys su Šiauliais niekur nedingo.
Dar nuo studijų laikų šiame mieste liko daug draugų ir kūrybinių bendraminčių.
Menininkė priklauso Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriui, o „ArtVilnius“ mugėje dalyvavo jau antrą kartą. Pirmąjį ten pristatė kūrybą kaip Šiaulių skyriaus atstovė.
„Iš manęs ir panevėžiečiai, ir šiauliečiai juokiasi, kad sėdžiu ant dviejų kėdžių, – šypsosi ji. – O aš myliu abu miestus ir aktyviai dalyvauju abiejų kultūriniame gyvenime.“
Jolitai abu miestai svarbūs savo žmonėmis, kūrybine aplinka ir glaudžiomis bendruomenėmis. Ji tiki, kad kultūros lauke bendradarbiavimas gali duoti daugiau nei konkurencija, o kūrėjų palaikymas padeda augti visiems.
„Esu labai laiminga, kad mano kultūros lauke mane supa tik žmonės, kurie linkę bendradarbiauti, palaikyti vienas kitą. Žinoma, mano kelyje irgi buvo visko, bet mes patys renkamės, su kuo toliau tęsti bendrystę, o su kuo – ne. O gerų žmonių tikrai daug“, – sako J. Puleikytė.

Pabėgęs taškas
Iš emigracijos panevėžietė parsivežė ir savo kūrybinį pseudonimą – ONline.
Tuo metu ji išgyveno savotišką savęs paiešų etapą, tad laisvą laiką išnaudodavo tiesiog vaikščiodama po Miuncheną. Vieną dieną jos dėmesį patraukė tapytojo Paulio Klė darbų paroda.
Jauną menininkę sužavėjo jo linija, tapybinė grafika ir ypatinga kūrinių energija. Prisimena vaikščiojusi aplink paveikslus tarsi gerbėja, netikėtai sutikusi savo mylimą žvaigždę.
„Man jie pasirodė labai įdomūs, tarsi įmagnetinti, – prisimena. – Paulis Klė yra pasakęs, kad linija yra taškas, kuris išėjo pasivaikščioti. Ir išties, grafikoje linija yra be galo muzikali: ji jungia, praplatėja ir vėl susiaurėja, nuolat kinta. Taip ir aš pasirinkau savo pseudonimą ant linijos „Online“.
Kita J. Puleikytės pasirinkto slapyvardžio dalis yra susijusi su virtualiuoju pasauliu ir jo kuriama artumo iliuzija.
Žmogus tarsi yra šalia, tačiau iš tiesų jo nėra. Šis paradoksas Jolitai iki šiol atrodo vertas gilesnių apmąstymų.
„Iki šiol keista, kad tas virtualus pasaulis tarsi sutraukė gyvus ryšius. Vis mažiau laiko žmonės turi gyviems susitikimams. Tai reiškinys, kuris man visuomet atrodė keistas. Šie du dalykai tarsi susijungė į vieną mano slapyvardį“, – kalba menininkė.
Žmonių santykiai svarbūs ir jos kūryboje. J. Puleikytė pastebi, kad šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau skubama, nuolat atliekama daugybė darbų vienu metu, o pabendrauti lieka vis mažiau laiko.
„Manau, šiuolaikinei visuomenei to nuoširdaus santykio labai trūksta. Gyvename kažkokiame bėgime, kur laiko nuoširdžiam bendravimui beveik nebeturime. Pasaulis greitėja, aš ir pati taip pat bėgu per gyvenimą. Tai ne skundas, o mūsų dienų realybė.“
Stiklo magija
Nuo to kasdienio bėgimo Jolitą labiausiai gelbsti kūryba.
Ji gali rinktis skirtingas priemones, eksperimentuoti su technikomis, leisti mintims laisvai klajoti. Kartais rankose atsiduria tušas, kartais norisi akvarelės, o pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio tenka stiklui.
„Kūryba man kaip alkis – jam atėjus, neturiu kito pasirinkimo. Kartais pasiimu tušą pažaisti, kitu atveju norisi akvarelės ir tapybos. Kūryboje pramogauju“, – sako.
Panevėžiečiai Jolitą gali pažinti ne tik iš parodų. Jos ryškiaspalvis piešinys, kuriame susipina pagrindiniai miesto simboliai, puošia Laisvės aikštės tunelio sienas. Vis dėlto menininkė ilgai ieškojo medžiagos, kuri leistų jos kūrybinę liniją perkelti į patvaresnę formą.
Gyvendama Anglijoje ji pradėjo kurti flomasteriais, tačiau šių piešinių spalvos ilgainiui ima blukti. Ieškodama kitų galimybių, prieš kelerius metus Jolita atrado stiklą.
Su Panevėžyje gyvenančiu ir kuriančiu amerikiečių stiklo menininku Marku Ekstrandu ją suvedė darbas „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre. Jis tapo dar vienu įkvėpėju, mokytoju, supažindinusiu su stiklo technikomis.
Pamažu Jolita pajuto, kad ši medžiaga vis geriau atliepia jos kūrybinę kalbą. Stiklas jai tapo ne tik objektu ar skulptūrine forma, bet ir galimybe kurti savitą grafiką.
„Stiklas labai plastiškas, skulptūriškas, turi begalę technikų, bet kol kas man įdomiausia yra iliustracija stikle. Vazos man yra tarsi nauja priklausomybė – prieš užmiegant matau vaizdus, ką dar galėčiau įgyvendinti“, – pasakoja.
Stiklo kūrinių gimimas – ilgas procesas, reikalaujantis ne tik vaizduotės, bet ir techninių įgūdžių. Jolitai tai ir kūrybinė partnerystė su kitais menininkais. Jos vazos Švedijoje išpučiamos stiklo meistro Bevano Takos, tada panevėžietė jas padengia grafiniais piešiniais, paviršių apdoroja smėliasrove ir vėl siunčia į Švediją užbaigti.
Šiame procese dalyvauja ir M. Ekstrandas.
Jolita džiaugiasi galėdama mokytis iš patyrusių meistrų ir po truputį artėti prie tikslo – ateityje pačiai išmokti pagaminti visą stiklo dirbinį, o ne tik sukurti jo meninę iliustraciją.
„Bevanas Taka yra formos kūrimo genijus, – neslepia susižavėjimo menininkė. – Kiek galiu, jam asistuoju, kad ilgainiui ir pati mokėčiau pasigaminti patį stiklo dirbinį, ne tik iliustraciją. Labai daug vertingų pamokų gaunu ir iš Marko Ekstrando. Bet tai ilgas procesas – reikės dešimt metų nuolatinės praktikos.“

Deganti kūrybos aistra
Į „ArtVilnius’26“ J. Puleikytė atsivežė stiklo vazų, nedidelių lydyto stiklo kūrinių ir maždaug dešimt per pastaruosius dvejus metus sukurtų tapybos darbų. Deja, tai buvo tik nedidelė jos kūrybos dalis.
Ankstyvą praėjusį pavasarį dėl netvarkingos elektros instaliacijos namuose kilęs gaisras sunaikino beveik visą ten saugotą ne tik savų kūrinių kolekciją.
„Savo kūrinius laikiau namuose, tad beveik viskas sudegė, – pasakoja Jolita. – Savus dar galiu atkurti, bet draugų dovanotų darbų jau nebe – tai ir buvo skaudžiausia.“
Patirtas sukrėtimas darsyk priminė, kad gyvenimas ne visada paklūsta planams ir norams, tačiau net ir po skaudžių įvykių galima ieškoti to, kas suteikia jėgų judėti pirmyn.
„Tas gyvenimas yra visoks, todėl man ir norisi daryti tai, kuo degu“, – sako J. Puleikytė, įkvėpimo ieškanti muzikoje, poezijoje, akimirkose, kai gali atsiriboti nuo aplinkos ir tiesiog pabūti su savo mintimis.
Būtent tokios būsenos dažnai tampa kūrybos pradžia.
„Sau duodu absoliučią laisvę kurti. Man atrodo, kad kūrybos niekas neturi teisės varžyti“, – kalba J. Puleikytė.
Laimė brangesnė už mėnesinį atlyginimą
Nors sava kūryba užima didelę Jolitos gyvenimo dalį, darbo dienomis ji veda kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre.
Menininkei svarbu ne tik pačiai atrasti naujų išraiškos būdų, bet ir matyti, kaip kūryba keičia kitų savijautą.
Ji pastebi, kad menas gali tapti erdve, kurioje žmogus trumpam atsitraukia nuo kasdienybės, atsikrato įtampos ir atranda naują santykį su savimi.
„Matydama, kad žmonėms kūryba irgi teikia laimę, ir pati tuo pasikraunu, – sako pašnekovė. – Gera jausti, kad prie to galiu prisidėti. Menas ir sportas yra viena iš tų terpių, kur žmonės gali savotiškai „restartuotis“. Tai kažkaip kitaip įprasmina ir mano darbą.“
Paklausta, ką patartų žmogui, kuris dar tik ieško savo vietos, menininkė neskuba dalyti universalių receptų. Pripažįsta, kad pati vis dar mokosi, klysta ir neabejoja, jog klaidų bus ir ateityje. Tačiau viena jai aišku: svarbu ne vien tai, ką žmogus veikia, bet ir kaip jaučiasi gyvendamas savo gyvenimą.
„Manau, svarbiausia suprasti savo pašaukimą – nesvarbu, ar jis pelningas finansiškai, ar ne. Kasdieninė laimė yra brangesnė už mėnesinį atlyginimą, – mano J. Puleikytė. – Bet esu įsitikinusi, kad tų patarimų niekam nereikia, nes kiekvienas žmogus mokosi tik iš savo klaidų.“
Jolita yra tikra, kad kiekvienas žmogus gali rasti savo vietą, jei tik leidžia sau ieškoti ir nebando visų gyvenimo pasirinkimų matuoti vien konkurencijos ar finansinės naudos kriterijais.
„Dažnai pabrėžiama, kad tam tikrose srityse didelė konkurencija, bet jeigu tą konkurenciją tiesiog paverstume bendradarbiavimu, turėtume vėl kitokius rezultatus. Visi esame pašaukti skirtingiems dalykams, tad visi atras savo vietą pasaulyje“, – sako J. Puleikytė.
Rekomenduojami video