 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Toli nuo gimtųjų namų atsidūrę užsieniečiai Panevėžyje nesunkiai rado širdžiai mielus užsiėmimus. Po darbo Jaunuolių dienos centre vieni sportuoja, kiti šoka, lepinasi saunoje ar rengia įspūdingus ugnies šou.
Lukas Holzeris, Julijus Estebanas, Viktorija Pirotskaja ir Gergas Tothas – keturi jauni žmonės iš skirtingų pasaulio šalių – šiuo metu darbuojasi savanoriais Panevėžio jaunuolių dienos centre. Darbas su neįgaliaisiais savanoriams neatrodo sunkus.
Iš tolimų kraštų
Kiekvieną jų į savanorišką veiklą atvedė skirtingi keliai ir siekiai, tačiau susitikę Lietuvoje visi džiaugiasi pasirinkę būtent šią šalį su skirtingais nei jų gimtinėse įpročiais, pomėgiais ir net saulės šviesa. Savanoriai atvyko iš Vengrijos, Austrijos, Rusijos ir Ispanijos.
Bene daugiausia skirtumų tarp dviejų šalių – gimtosios Peru ir pamiltosios Lietuvos – gali išvardyti 28 metų savanoris Julijus Estebanas. Net savo mėgstamų patiekalų puikus valgių gamintojas čia negali nei išsivirti, nei išsikepti – tokių produktų ir prieskonių, kaip jo gimtinėje, čia tiesiog nėra.
Gal kiek mažesnė paslaptis Lietuva buvo rusei iš Samaros miesto Viktorijai Pirotskajai, tačiau ir ji čia rado daug netikėto, įdomaus ir svarbaus.
Pasigedo saulės
Gimtasis austro Luko Holzero miestas Hohenemas. Du semestrus universitete anglų kalbos ir geografijos pasimokęs dvidešimtmetis jaunuolis pamanė, kad jam reikėtų padaryti pertrauką ir užsiimti savanoryste. Taip jis ir padarė ir po atliktų formalumų gavo kvietimą atvykti dirbti į Lietuvą, į Panevėžio jaunuolių dienos centrą.
Susiradęs žemėlapyje Lietuvą, austras prisiminė, kad šios mažytės šalies sostinė yra Vilnius. Ir tik tiek. Prieš išvykdamas net abejojo, ar ši šalis turi savą kalbą.
Dabar Lukas apie Lietuvą gali papasakoti daug. Bet pirmiausia jis pasako labiausiai įstrigusį įspūdį: „Čia nėra saulės – visos dienos apniukusios“. Labiausiai jaunuolis laukia vasaros. Tik gaila, kad liepos pabaigoje jau reikės važiuoti namo.
Darbas su neįgaliaisiais L. Holzerui nesunkus. Dar besimokydamas mokykloje jis draugavo su negalios paliestais vaikais, Austrijos mokyklose neįgalieji mokosi kartu su sveikaisiais. Integracija ten vyksta ne ant popieriaus, o realybėje.
Panevėžyje austras laisvą laiką skiria sportui: jis bėgioja, lanko tailandietiško bokso treniruotes.
Viskas skirtinga
Peru gimęs ir užaugęs Julijus Estebanas į Lietuvą atvyko iš Ispanijos. Toje šalyje jis su šeima gyvena jau 8 metus. Julijus yra baigęs dizaino studijas, turi interneto puslapių dizainerio magistro laipsnį. Į Lietuvą jis atvyko norėdamas susipažinti su mūsų šalimi, įgyti darbo patirties.
„Lietuva man nebuvo paslaptis“, – sako Julijus. Prieš keletą metų Ispanijoje jis buvo susipažinęs ir susidraugavęs su lietuviu, kuris daug pasakojo apie savo gimtinę. Susižavėjęs net norėjo su draugu važiuoti pamatyti Lietuvos, bet kelionė jiems pasirodė per brangi.
„Lietuva pasirodė visai kitokia, negu ją įsivaizdavau“, – sako J. Estebanas.
Šalta lietuviška žiema perujiečio neišgąsdino, jis ja tiesiog susižavėjo ir sako: „Man nešalta“. Julijus su savanoriu iš Vengrijos Gergu neseniai dalyvavo donorystės akcijoje – nemokamai aukojo kraujo.
Julijus įsitikino, jog Peru ir Lietuva turi nedaug bendro. Vienas iš bendrumų – toks pat lito ir Peru piniginio vieneto naujojo solio santykis su euru.
„Visa kita – žmonės, gamta, miestai, maistas, pramogos – visiškai skirtinga“, – sako savanoris. Ir tai jam labai patinka ir įdomu.
Panevėžyje J. Estebanas laisvalaikiu lanko šokių repeticijas, Bendruomenių rūmuose jis mokosi lietuviškų šokių. Labiausiai jam patinka šokti polką. „Peru taip pat šokame polką“, – šypsosi tamsaus gymio savanoris.
Surengė ugnies šventę
Samaroje, anksčiau Kuibyševu vadintoje, gimusi rusė Viktorija Pirotskaja negali atsistebėti Lietuvos mažumu.
„Man keista, kai žmonės sako: oi, kaip toli Klaipėda! Mums tokie atstumai juokingi, tokiu atstumu artimiausi kaimynai gyvena. Net 800 kilometrų nuotolis nebaugina – dažnai išsirengiu pas draugus į svečius“, – pasakoja rusė.
Apie Lietuvą anksčiau ji žinojo, kaip apie vieną iš Baltijos šalių, ir prisipažįsta nelabai skyrusi, ar Ryga, ar Vilnius jos sostinė. Panevėžys buvo visai negirdėtas miestas.
„Man patinka, kad žmonės čia labai rūpestingi. Jiems svarbi ta vieta, kurioje jie gyvena. Visi siekia, kad būtų gražu, tvarkinga, patogu. Visur žalia, gražu ir viskas ranka pasiekiama, lengvai surandama“, – stebisi Viktorija.
Ji sako, jog transporto išlaidos, automobilių kuras, mokesčiai už komunalines paslaugas Rusijoje kelis kartus mažesni nei čia. Tačiau, apskaičiavusi atlyginimų, kitų išlaidų santykius procentais, ji nustatė, kad pragyvenimo lygis ir vienur, ir kitur gana panašus.
Matematikės-programuotojos specialybę įgijusi savanorė domisi daugybe dalykų. Ji sportuoja, fotografuoja, rašo, mėgsta keliauti. Vienas iš didžiausių jos pomėgių – ugnies šou rengimas. Mergina yra dirbusi ugnies cirke, o savo draugams savanoriams ir Jaunuolių dienos centro bendruomenei buvo surengusi įspūdingą ugnies pasirodymą.
Dabar kartu su Jaunuolių dienos centro globotiniais ji kuria keramikos darbelius.
Sunku be dešros su paprika
Vengras Gergas Tothas kilęs iš Mezokovesdo miesto. Universitete baigęs tarptautinių ryšių studijas negalėjo iš karto rasti darbo ir ėmėsi savanoriškos veiklos.
Lietuviškas maistas vengrui patinka, tačiau jis ilgisi įprastojo vengriško guliašo, kurio čia niekas kaip reikia nepagamina. Tačiau dar labiau jis pasiilgo Vengrijoje labai populiarios dešros su paprika, prašė mamos, kad bent kiek jos atsiųstų, o gavęs labai džiaugėsi.
Lietuvą G. Tothas žinojo kaip krepšinio šalį. Be to, kartą Europos plaukimo čempionato metu gyveno viešbutyje su lietuvių komanda, su jais susipažino.
Vis dėlto važiuodamas į Lietuvą manė, kad su jo gimtine ši šalis neturi nieko bendro. „Apsirikau. Pasirodo, bendro labai daug, tik žemėlapyje esame toli viena nuo kitos“, – sako savanoris.
Jis prisipažįsta labai susižavėjęs Lietuvos merginų grožiu. „Anksčiau maniau, kad tik Vengrijoje yra tiek gražių merginų. O, pasirodo, dar ir Lietuvoje“, – šypsosi 24 metų jaunuolis.
Laisvu nuo savanoriško darbo metu vengras žaidžia rankinį, džiaugiasi čia suradęs visą komandą šio sporto aistruolių. O kai draugai jį nuvežė pasilepinti į sauną, buvo taip sužavėtas, kad tą įspūdį vadina pačiu įdomiausiu Lietuvoje. | 
